Contents
Užduotis
Sukurkite novelę su privalomu sakiniu teksto pradžioje (arba pabaigoje): Naktis buvo vėjuota, ir dar prieš tinklainei pradedant fiksuoti aplinką, mane nutvilkė absoliučios laimės pojūtis. ( iš J. Brodskio esė Fundamenta degli Incurabili).
Dialogu individualizuokite kuriamus charakterius.
Nors ir perteiktas citata, duotas sakinys gali būti jūsų kuriamo pasakojimo fragmentas arba tiesiog pasakymas iš bet kokio konteksto (televizijos, radijo laidos, išgirsto pokalbio, rašinio, knygos anotacijos ir t.t.).
Užduotimi siūlau panagrinėti, kaip dialogu kuriamas charakteris ir pamėginti sukurti veikėjus charakterizuojantį dialogą.
Novelės žanrinės ypatybės
▪ Tai trumpas pasakojimas.
▪ Novelėje veikia nedaug personažų.
▪ Personažai įtraukiami į aštrią intrigą.
▪ Paprastai paaiškinimų nebūna.
▪ Svarbi atomazga, sukurianti netikėtumo įspūdį.
Neįmanoma pradėti pasakojimo, nežinant iš anksto, kokia bus atomazga. Siekdamas nustebinti skaitytoją, autorius privalo žinoti, kokiu keliu jį ves.Kad atomazga būtų netikėta, būtina, jog skaitytojas nenumatytų, kokia linkme plėtosis įvykiai iki atomazgos.
Prancūzų semiotikas D. Bertrand rašo, jog romanas kuria būtį ir ją paaiškina, novelė pateikia būties fragmentą, vieną gyvenimo tarpsnį. Dažnai šis tarpsnis paaiškina visą gyvenimą.
Pagal D. Bertrand, F. Ploquin. Dešimt esė, analizuojančių literatūros fragmentus
Dialogas
Mes niekada nerašome realaus dialogo. Perteikdami dialogą, jį išgryniname. Ir stengiamės, kad jis būtų tikroviškas.
Pokalbis nėra vien paprastas pasikeitimas informacija. Veikėjo kalba – taupus būdas pateikti reikalingą pamatinę informaciją apie įvykius ir patirtį, svarbią emocinę informaciją apie personažus.
Pavyzdys gali būti R. Gavelio apsakymo „Gimimo diena“ pradžia:
Šiandien buvo šventė, jie sėdėjo prie stalo tylūs, susikaupę, su baltomis servetėlėmis po kaklu. <…> Ji norėjo kalbėti ir kalbėjo dusliai ir liūdnai:
– Šalta pasidarė. Markai, tu čionai jau trylika metų, tačiau nė vieną tavo gimimo dieną nėra buvę tokio niūraus vėjuoto vakaro. Aurelijau, nešnairuok taip, tu dar per jaunas su manim ginčytis.
Aurelijus įtraukė galvą. Šiandien jai negalima prieštarauti net mintyse, nors ji būtų ir neteisi.
– Aš išviriau sriubą, kurią labiausiai mėgstate. Sultinys, o jame dideli, gardūs mėsos kukuliai. Aurelijau, tau dėsiu daugiau, tu taip skaniai juos šlemšti.
Pamažu, lyg taikydama į žodžių ritmą, ji pilstė garuojančią sriubą. Margarita jau buvo pamiršusi Aurelijaus žvilgsnį ir ilgai rinko jam gražesnius gabalėlius:
– Aš tarsi jūsų auklė. Jūs žinot, kas yra auklė? Tai labai rūpestinga ir švelni moteris. Kai aš buvau mažytė, visų mūsų pažįstamų namuose būdavo auklės. O manoji buvo pati geriausia pasauly… O savo tėvo neatsimenu. Jis pabėgo į Paryžių – tada visi bėgo į Paryžių. Jis buvo labai storas ir turėjo daugybę vizitinių kortelių. Jūs žinot, kas yra vizitinės kortelės?
Kokią informaciją autorius perteikia veikėjos kalba? Veiksmo erdvę, emocinę atmosferą, Margaritos būdo bruožus – ori, santūri; jos požiūrį į kitus šventės dalyvius, taupią informaciją apie istorinį kontekstą, moters vaikystę, sovietmečio kultūrinį foną („O savo tėvo neatsimenu. <…> Jis buvo labai storas ir turėjo daugybę vizitinių kortelių“). Paskutine pastraipa kuriama potekstė, paremta neatitikimu: pagyvenusi moteris svarsto, vertina kaip vaikas. Kuriamo personažo keistumą, liguistumą autorius perteikia individualizuota kalba – minties šuoliais, trūkinėjančiu pasakojimu, netikėtais retoriniais klausimais. Apie nusemiančią vienatvę, apie vienišą, pažeistą žmogų ir istorinius įvykius, kreipusius žmogaus gyvenimą, rašytojas kalba visą dėmesį sutelkdamas į žmogų.
Kaip ir realiame gyvenime, literatūros kūriniuose pašnekovai stengiasi vienas kitą įtikinti savo tiesa, pateikdami faktus, aiškindami, ironizuodami, provokuodami, negirdėdami kito argumentų. Kalbantys gali išsakyti arba nutylėti, ką mano, reikšti arba slėpti emocijas. Kiekvienas veikėjo pasakymas, veiksmas gali būti nuoširdus arba suvaidintas.
Dialogu galima išreikšti, kaip veikėjas save suvokia situacijose, (ne)prisitaiko prie aplinkybių, kiek jis mokosi iš patirties ir keičiasi, patirdamas permainas, atranda savo tiesas, priima iššūkius. Charakteris lemia ir situacijos sprendimą.
Kalbėjime labai svarbios pauzės. Ne viskas pasakoma. Skaitytojas įsivaizduoja, kas lieka nepasakyta.
Nuo ko pradėti?
Suformuluokite sau, apie ką norite kalbėti, kas svarbu, intriguoja.
Nuspręskite, kuriuo asmeniu – pirmu ar trečiu – rašysite.
Pabandykite parašyti kelis fabulos eskizus, pradėdami nuo pabaigos. Nepamirškite, kad vienas novelės sakinys jau duotas.
Venkite girdėtų (matytų) siužetų, rašydami remkitės savo patirtimi.
Klausimai: Ką būtų įdomu išsiaiškinti, sužinoti apie kuriamą personažą, aplinkybes, erdvę, laiką? Kuo gyvena Jūsų sukurtas veikėjas? Kokia jo išvaizda?
Individualizuokite charakterį (detalėmis kurdami portretą, taupiai perteikdami elgesį, kalbėjimą, mintis).
Prieš pradėdami rašyti dialogą, aiškiai numatykite temą, aplinką, veikėjus, emocinį kontekstą.
Leiskite personažams kalbėti individualiu balsu, kad žodžiai, veiksmai, mintys atitiktų jų prigimtį.
Parašius pirmuosius eskizus
Režisūrinis komentavimas:
Perrašykite dialogą pridėdami paaiškinimus, kas nutylėta – veikėjo tikslus, nuotaikas, jausmus. Klauskite savęs, ką jūsų kuriamas charakteris jaučia.
Redaguokite tekstą atsižvelgdami į pasirašytus komentarus.
Pabandykite pakeisti veikėjo teiginį priešingu, tuo pat metu pauze, veido išraiška, judesiu leisdami suprasti, kas iš tiesų norėta pasakyti.
Autoriaus žodžiai
Kaip išvengti įprasto „jis pasakė“, „paklausė“ ir etc. Kaip rašyti, kad būtų aišku, kas kalba, ir tuo pačiu autoriaus žodžiais nekartoti, kas pasakyta dialogu (pavyzdžiui, autoriaus žodžiai „jis paklausė“, parašyti prieš klausiamąjį veikėjo sakinį, kartoja veikėjo žodžiais perteiktą informaciją- klaustukas sakinio gale juk ir reiškia klausimą).
Būtina prisiminti, kad autoriaus žodžiai atitraukia skaitytoją nuo veikėjų kalbos. Kad išvengtumėt pernelyg dažnų autoriaus žodžių intarpų, į veikėjo žodžius galite įtraukti vardą, tuomet bus aišku, kam sako:
– Netiesa, Andriau, tai paskutinis šiaudas, už kurio galėjau griebtis.
Autoriaus žodis „pasakė“ yra puikus žodis – paprastas, aiškus, glaustas, tikslus. Bet neutralus, todėl jo nepakanka.
Autoriaus žodžiai įvardija veikėją, bet jais galima perteikti dar daugiau – veikėjo veiksmus, gestus, emocijas, intonacijas, kalbos toną, net aplinką konkretesniu būdu – pojūčiais.
Autoriaus žodžiais galime:
Individualizuoti personažą gestais, judesiu:
Gal jūs ne taip supratot mane? – jo balsas truputį virpėjo, ir jis mostelėjo ranka, tarsi bandydamas sugauti ore kažką nepastebimą. – Tik dulkės.
Perteikti intonaciją, balso toną:
– Pirmyn! – aš greičiau pajutau nuo durų atskridusį jo įbaugintą šnabždesį.- Pirmyn! Gal jūs…gal jums…
Atskleisti nuotaiką, jausmus:
– Puiku, – nusišypsojau. – Man patinka šitie namai. Aš perku juos.
<…>Vyras sulamdyta skrybėle iš paskutiniųjų stengėsi ką nors sugalvoti. Jo veidas buvo įsitempęs.
Supraskit mane teisingai. Aš nenoriu tapti valtininku, kuris priverstas kilnoti per upę tol, kol apgaule ko nors nepasodins į savo vietą. Jūs nesupratote, ką jums norėjau pasakyti iš pat pradžių. Bet jūs dar galite apsigalvoti,- jis mostelėjo ranka į atviras duris. – Eikite ten ir nubraukite tas prakeiktas dulkes bent nuo keleto daiktų.
Vaizduoti aplinką:
– Atsisuk, – jis matė, kaip saulė, besileidžianti už medžių, apšviečia Megę.
Pirmieji eskizai tikriausiai bus neišbaigti, vėliau galbūt daug ką pakeisite. Eskizų rašymo tikslas – atrasti, ištirti, sukurti ryškias detales, plėtoti įvykius, paveikslus, kuriuos kuria vaizduotė.
Pabandykite parašyti kelis fabulos eskizus, gal verta, kaip siūlo D. Bertrand ir F. Ploquin pradėti nuo pabaigos?
Venkite štampų, girdėtų (matytų) siužetų ir stereotipų.
Išsaugokite juodraščius, visuomet galėsite rinktis pirmąjį variantą, jeigu jis pasirodys Jums geriausias.
Darbas, parašius pirmuosius juodraščius
Visą Jūsų parašytą tekstą verta aptarti šiais aspektais:
Ar Jūsų kūrinyje dominuoja charakteris?
Kokią idėją perteikiate kūriniu?
Ar parašytas kūrinys – novelė?
Kaip charakterizuojami veikėjai?
Ar autoriaus žodžiais pavyko perteikti papildomą informaciją?
Ar pokalbio veikėjai pristatomi tik jiems būdinga kalba?
Ar dialogas skamba natūraliai?
Ką reikėtų išbraukti, keisti?
Kokia galėtų būti kita pabaiga?
Kas labiausiai pavyko?
Literatūra
Saulius Tomas Kondrotas. Meilė pagal Juozapą: apsakymai, Vilnius, 2004.
Ričardas Gavelis. Tylos angelas. Vilnius, 2006.
Romualdas Granauskas. Su peteliške ant lūpų, Vilnius, 2000.
Literature for composition, London, 2003.
Sibyl Johnston. Where the stories come from, London, 2002.