Programos 4.10 temos „Vertinti nedarbo lygio mažinimo ir užimtumo didinimo poveikį šalies ekonomikai“
praplėtimas
Diskutuoti apie paslėptąjį nedarbą
Paslėptasis nedarbas, dar vadinamas daliniu nedarbu, yra viena iš nevisiško darbuotojų užimtumo formų. Jis apibūdinamas įvairiai.
Tai situacija, kai žmogus, negaudamas pastovaus, jo kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, žemesnės kvalifikacijos bei išsilavinimo nei turima reikalaujantis darbas.
Ekonomikos nuosmukio metu, kai įmonės, neturėdamos pakankamai užsakymų, išlaiko darbuotojus, taip pat vertintina kaip paslėptasis nedarbas. Tuomet jie formaliai užimti, tačiau faktiškai pakankamai darbo neturi. Tokiu atveju įmonės dažnai sutrumpina darbo dienos trukmę arba išleidžia darbuotojus į priverstines neapmokamas atostogas. Formaliai tokių darbuotojų bedarbiais vadinti negalima, nors faktiškai jie tokie yra. Jie vadinami ,,dirbančiais bedarbiais“. Taigi šiuo atveju paslėptasis nedarbas greičiau yra ne nedarbas, bet neefektyvus užimtumas.
Specifinę paslėptojo nedarbo atmainą sudaro dirbti norintys žmonės, tačiau nesiregistruojantys darbo biržoje. Tai dažniausiai tie bedarbiai, kurie nusivylė darbo paieškomis ir daugiau jo nebeieško, neturi teisės gauti bedarbio pašalpos arba kurių įsidarbinimo galimybės yra menkos.
Paslėptasis nedarbas į oficialiąją statistiką nėra įtraukiamas. Iš dalies užimti žmonės priskiriami prie visiškai užimtų. Tai mažina nedarbo lygį.
Paaiškinti Okuno dėsnį
Ryšį tarp nedarbo lygio ir faktiškojo BVP apimties atsilikimo nuo potencialiojo BVP 1965 m. matematiškai įrodė JAV makroekonomikos tyrinėtojas A. Okunas. Jis nustatė, kad jei faktiškasis nedarbo lygis viršija natūralųjį nedarbo lygį 1 proc., tai faktiškojo BVP atsilikimas nuo potencialiojo (galimo) BVP sudaro 2,5 proc. Santykis 1:2,5 leidžia apskaičiuoti bendrojo vidaus (nacionalinio) produkto nuostolius esant bet kokiam ciklinio nedarbo lygiui.
Okuno dėsnis remiasi cikliniu nedarbo tipu, jis nepaaiškina natūraliojo nedarbo ir jo padarinių.
Diskutuoti, kaip valstybė, reguliuodama BVP augimo tempą, gali paveikti nedarbo lygį
Vyriausybė, naudodama fiskalinės politikos priemones (mokesčius ir išlaidas), gali padidinti bendrąją prekių ir paslaugų paklausą. Tuomet didėja ir darbo jėgos paklausa, mažėja nedarbas.
Vyriausybė, norėdama sumažinti nedarbo lygį šalyje, gali padidinti vyriausybės išlaidas, sumažinti mokesčius arba padidinti socialines išmokas ar derinti abi šias priemones. Didinamos vyriausybės išlaidos (t. y. investicijos į įvairių objektų statybą, išlaidos socialinėms, kultūrinėms reikmėms, mokslo finansavimas, karinės išlaidos, valstybės išlaidos prekėms ir paslaugoms pirki ir kt.) bei jos mokamos socialinės išmokos (pensijos, nedarbo ir kitos socialinės pašalpos), mažinami mokesčiai didina bendrąją paklausą, kad pusiausvyros BVP padidėtų ir pasiektų potencialiai galimą. Šios priemonės stabdo gamybos smukimą, didina užimtumą, mažina nedarbo lygį šalyje.
Paaiškinti ryšį tarp infliacijos tempo ir nedarbo lygio (Filipso kreivė)
Nedarbo ir infliacijos priklausomybę 1958 m. atskleidė anglų ekonomistas O. Filipsas. Jis, išnagrinėjęs 1861 – 1957 m. Didžiosios Britanijos ekonomikos raidą, įrodė, kad tarp faktiškojo nedarbo lygio ir nominaliojo darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Ilgainiui nominaliojo darbo užmokesčio kilimo tempas buvo pakeistas infliacijos tempu, nes darbo užmokesčio kilimas ir kainų kilimas glaudžiai susiję. Priklausomybę tarp nedarbo ir infliacijos vaizduojanti kreivė vadinama Filipso kreive. Ji rodo, kad didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Jai padidėjus, pakyla ir bendrasis kainų lygis, ir realioji šalies gamybos apimtis, todėl, daugiau gaminant, sukuriama ir daugiau darbo vietų, mažėja nedarbas. Jei infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos sumažėjimas, priešingos sąveikos tarp infliacijos ir nedarbo nėra.
O. Filipso atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu.