Kardinalistai teigė, kad prekių ar paslaugų naudingumas išmatuojamas ir jį galima išreikšti kiekiniais skaičiais. Tačiau tai toli nuo tikrovės. Pvz., jūs svarstote, ką jums dabar geriau įsigyti – džinsus ar švarką. Aišku, kad jūs išsirinksite tą daiktą, kuris jums šiuo metu naudingesnis. Tarkime, jūs išsirinkote švarką. Tačiau vargu ar galėsite pasakyti, keliais procentais ar keliais kartais jis jums naudingesnis nei džinsai. Taigi išmatuoti konkrečios prekės naudingumą sudėtinga, nes tam nėra nei prietaisų, nei aiškių būdų, kaip jį apskaičiuoti ir pamatuoti. Dar sunkiau įvertinti gėrybių rinkinius.
Labiau priimtinas ne kiekinis, bet kelintinis gėrybių naudingumo vertinimas. Šį būdą pasiūlė italų ekonomistas V. Pareto. Jis ir jo šalininkai, pasiūlę vertinti vienų gėrybių (ar jų rinkinių) naudingumą lyginant su kitų gėrybių naudingumu, žinomi kaip ordinalistai (ordinal – kelintinis). Jų nuomone, ribinis naudingumas negali būti išreikštas kiekiniais skaičiais. Jie teigė, jog vartotojai tik gali pasakyti, kad pirmojo gėrybės vieneto teikiamas naudingumas didesnis nei antrojo vieneto, o antrojo – didesnis nei trečiojo ir t. t. Jų nuomone, vartotojas nematuoja gėrybių naudingumo, o tik teikia joms pirmenybę (prioritetą) pagal principą: ši gėrybė (ar jų rinkinys) jam teikia didesnį naudingumą arba mažesnį naudingumą nei kita, arba abiejų gėrybių naudingumas vartotojui yra vienodas.
Realiame gyvenime vartotojas sprendžia, ne kiek to paties produkto vienetų vartoti, o perka įvairius produktus. Vertinant gėrybių naudingumą ordinaliniu požiūriu, laikomasi prielaidos, kad vartotojas perka įvairius produktų rinkinius, susidedančius iš dviejų prekių – A ir B. Šių rinkinių teikiamą naudingumą jis gali įvertinti. Suteikdamas rinkiniams prioritetus (sudėliodamas rinkinius į eilę pagal pirmenybes), vartotojas sprendžia, kuriuos iš jų vartoti. Prioritetų pagrindu suskirstyti produktų rinkiniai gali būti pavaizduoti grafiškai dvimatėje koordinačių sistemoje.
Tarkime, kad produktų rinkinius sudaro dviejų rūšių prekės – ledai ir bandelės. Galimi šių dviejų prekių kiekio deriniai pateikti lentelėje. Be to, vartotojui tas pats, kurį derinį pasirinkti, nes kiekvieno jų teikiamas bendrasis naudingumas yra vienodas.
|
Prekių deriniai |
Ledai, porcijomis (A) |
Bandelės, vnt. (B) |
|
X |
4 |
25 |
|
Y |
8 |
20 |
|
K |
14 |
15 |
|
L |
22 |
10 |
|
M |
32 |
5 |
1.3 lentelė. Prekių deriniai
Pagal lentelės duomenis nubraižoma vartotojo abejingumo kreivė (I – indifference curve), ant koordinačių sistemos ašių atidedant abiejų prekių – ledų ir bandelių – kiekius.
1.10 pav. Vartotojo abejingumo kreivė
Koordinačių sistemoje galima nubrėžti ne vieną, o keletą vartotojo abejingumo kreivių, rodančių skirtingus dviejų prekių rinkinius. Kiekviena tų kreivių rodo skirtingą naudingumo lygį. Grafikas, kuriame yra dvi ar daugiau abejingumo kreivių, vadinamas abejingumo kreivių žemėlapiu. Bet kuris taškas, esantis toliau į dešinę nuo koordinačių sistemos pradžios nutolusioje abejingumo kreivėje, rodo didesnį vartotojui teikiamą naudingumą, negu taškas žemiau esančioje abejingumo kreivėje. Pvz., vartotojas teikia pirmenybę prekių kiekio deriniu, kurį rodo taškas N, lyginant su tašku Y, nes šiame derinyje yra 20 bandelių, kaip ir taške Y, tačiau kur kas daugiau ledų porcijų (taške N – 16 porcijų, o taške Y – 8 porcijos). Be to, visi prekių kiekio deriniai, esantys kreivėje I1, teikia vartotojui tokį patį bendrąjį naudingumą, kaip ir prekių derinys, kurį vaizduoja Y taškas. Pagal paveiksle pateiktas vartotojo abejingo kreives galima sakyti, kad visi I3 abejingumo kreivėje esantys dviejų prekių rinkiniai teikia didesnį naudingumą nei I2 ir I1 kreivėse esantys šių prekių rinkiniai.
1.11pav. Vartotojo abejingumo kreivių žemėlapis
Vartotojo abejingumo kreivės negali susikirsti. Jos dažniausiai turi koordinačių sistemos pradžios taško atžvilgiu įgaubtą formą. Taip yra tuomet, kai kreivės nuolydis (santykis DQB/DQA), judant abejingumo kreive iš viršaus į apačią, mažėja (abejingumo kreivės nuolydis matuojamas prekės, esančios ant vertikalios ašies, kiekio pokyčio santykiu su prekės, esančios ant horizontalios ašies, kiekio pokyčiu). Mat vartotojas, pasirinkdamas prekių kiekio derinius, kuriuos vaizduoja abejingumo kreivėje žemiau esantys taškai, turi atsisakyti vis mažesnio B prekės (bandelių) kiekio, norėdamas gauti papildomą A prekės vienetą (porciją ledų). Tai iliustruoja mažėjanti B prekės pakeitimo A preke ribinės pakeitimo normos (MRS) reikšmė.
|
Prekių deriniai |
Ledai, porcijomis (A) |
Bandelės, vnt. (B) |
DQB, vnt. |
DQA, porcijomis |
Ribinė pakeitimo norma (MRS = DQB/DQA) |
|
X |
4 |
25 |
– |
– |
– |
|
Y |
8 |
20 |
– 5 |
4 |
1,25 |
|
K |
14 |
15 |
– 5 |
6 |
0,8 |
|
L |
22 |
10 |
– 5 |
8 |
0,6 |
|
M |
32 |
5 |
– 5 |
10 |
0,5 |
1.4 lentelė. Prekių pasirinkimas
Ribinė pakeitimo norma rodo, kokio vienos rinkinio prekės kiekio atsisakoma mainais už įsigyjamą papildomą kitos rinkinio prekės vienetą, išsaugant tą patį dviejų prekių rinkinio naudingumą vartotojui. Kitaip tariant, ji rodo, kaip vartotojas nori keisti vieną prekę kita, išlikdamas toje pačioje abejingumo kreivėje. Pagal nagrinėjamą pavyzdį ribinė bandelių pakeitimo ledais norma apskaičiuojama taip: MRS =
Skaičiuojant ribinę pakeitimo normą, naudojamos absoliučios reikšmės, dėmesio į minuso ženklą nekreipiama.
Kodėl vartotojas sutinka atsisakyti mažėjančio vienos prekės kiekio (bandelių), kad gautų papildomą kitos prekės (ledų) vienetą? Pavyzdyje jis pradžioje sutinka atsisakyti 1,25 bandelės, norėdamas gauti vieną papildomą porciją ledų, o galiausiai sutinka atsisakyti tik 0,5 bandelės už gautą porciją ledų, t. y. bandeles jis vertina vis labiau, o ledus – vis mažiau. Pagal mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį, mes visada labiau vertiname tai, ko turime mažiau. Judant vartotojo abejingumo kreive iš viršaus į apačią pastebime, kad vartotojui lieka vis mažiau bandelių (B prekės), todėl jų naudingumas didėja, o ledų kiekis didėja, todėl jų naudingumas vartotojui mažėja.
Vartotojo elgsenos teorijoje kardinalistams ,,ribinė pakeitimo norma“ reiškia tą patį, kaip ir ordinalistams ,,ribinis naudingumas“.